Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.
Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda plito, nepaisant jokių
persekiojimų ir taikomų bausmių.
Už slaptą knygų laikymą ir platinimą nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių,
ir kunigų, ir pasauliečių inteligentų. Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į
Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti, kad nesugeba
kovoti su spaudinių sklidimu. Matydami, kad nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, jie siūlė
panaikinti spaudos draudimą. Tokį sprendimą lėmė ir pačių lietuvių nuoširdus rūpestis spaudos laisve.
Pasikeitė laikai, pasikeitė ir žmonės: anų laikų prasčiokus švietėjus pakeitė tikri inteligentai. Jie
atsistojo ir mūsų gyvenimo priešakyje. Anie prasčiokai švietėjai, bet aukštos dvasios, gilaus tikėjimo
žmonės, gyvenimo liko atstumti, visuomenės gi visai arba visai beveik užmiršti. Daugelis jaunesniųjų
jau nebesupranta nei anų sunkaus slogučio laikų, nei tų laikų žmonių. Ir štai, kaip gyvas, prieš mūsų
akis atsistoja besipildąs poeto pranašavimas, kurį jį anais sunkiausiais laikais paskelbė:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis,
Jiems nesuprantamos bus. (Maironis)
Spaudos draudimas padarė mums neapsakomų, milijonais įvertinamų medžiaginių nuostolių; jie
be galo pakenkė mūsų kultūrai, 40 metų sustabdęs jos normalų plėtojimąsi.
Tebūnie amžina garbė mūsų draustosios spaudos kovotojams, ir vardai tegul niekados neišnyksta
iš mūsų tautos atminimo!