Nuo gruodžio 07 d. iki gruodžio 29 d. mokyklos bibliotekoje vyksta literatūrinė paroda „Buvusio laiko vieškeliais“, skirta paminėti rašytojo B. Radzevičius 80 metų jubiliejų.
BRONIUS RADZEVIČIUS
,,Vis dėlto, klausė jis save tylomis, kodėl tu verki, mano siela? Kad ruduo nurengia medžius ar kad vieniši, beglobiai liko tavo vaikystės skardžiai, miškai ir upės?” (B. Radzevičius. Praradimo aidai).
Bronius Radzevičius – vienas iškiliausių lietuvių prozininkų, sąžiningai ir skausmingai atskleidęs pokario kartos egzistencinę aklavietę – gimė 1940 m. gruodžio 24 d. Radviliškyje.
Būdamas jautrios, ambicingos prigimties, uždaro būdo, linkęs į vienatvę, atskirtumo, vienišumo jausmą, vėliau tą praėjusio laiko būseną išsakė autobiografijoje: ,,Mano vaikystės ir paauglystės metai buvo skurdūs ir nykūs. Ne tie namai buvo prieglobsčiu, kiek tų gražių apylinkių miškeliai, paupiai, knygos, mokykla. <…> Kiek save prisimenu, degiau noru išsiveržti iš nykios namų aplinkos. Kiek šiandien jaučiu tą apmaudą, pasidygėjimą viskuo, ką ten mačiau, patyriau, su kuo susidurdavau kas žingsny – brutalumas, rietenos, girtuoklystės, neapykanta ir čia pat – begalinis gerumas, kažkoks jaudinantis tų pačių žmonių švelnumas, kurie čia muša, čia glosto – mat buvau gana klusnus, paslaugus, visus išklausantis vaikas, be to, našlaitis…“
Dėl sunkios materialinės padėties gausioje pamotės šeimoje B. Radzevičius kurį laiką dirbo gamyklose, įsigijo tekintojo specialybę.
1968 m. baigė Vilniaus universitetą (lietuvių kalbą ir literatūrą). Mokytojavo. 1968–1973 m. dirbo įvairių laikraščių redakcijose, nuo 1973 m. – Moksliniame metodiniame kultūros centre.
Pirmieji apsakymai pasirodė 1967 m. Pirmoji knyga – novelių rinkinys „Balsai iš tylos“ (1970). Svarbiausias kūrinys – autobiografiškumu, egzistencializmu ir filosofiškumu pasižymintis dviejų dalių romanas „Priešaušrio vieškeliai“ (1 tomas, 1979).
Tai pirmas lietuviškas romanas, kuriame sąmonės srauto technika skamba itin natūraliai ir įtikinamai. Po rašytojo mirties išleistas visas romanas (1–2, 1985, parengė Juozas Aputis) iškilo kaip išskirtinės psichologinės autentikos kūrinys, siekiantis esminio problemiškumo, ontologinės gelmės. Pomirtiniuose apsakymų rinkiniuose „Link Debesijos“ (1984), „Žolė po šerkšnu“ (1994), rinktinėje „Vakaro saulė“ (1996) sudėta visa rašytojo novelistika – brandūs ir neišbaigti kūriniai, impresijos, etiudai ir apysaka „Pumpuras“. Rašytojo kūrybą savotiškai pratęsė jo žmonos Genės Radzevičienės atsiminimų knyga „Buvusio laiko vieškeliais“ (2000). „Meilės poreikis, namų jausmas, biliūniškas skriaudos motyvas, buities ir būties dramatiška sampyna grindžia pamatinę B. Radzevičiaus nuostatą, kad „kiekviena egzistencija nėra menkavertė, atsitiktinė“.