Po 1863 m. sukilimo išsilaisvinimo judėjimo dalyvių dvaruose ir žemėse apgyvendinami iš Rusijos atkelti karininkai, rusų bajorai ir tėvynės išdavikai. Iš Lietuvos Kunigaikštystės gyventojų konfiskuojama apie 1794 dvarai (pagrinde dabartinės Baltarusijos žemės). Pasipriešinimo Maskvai judėjimo nariai išžudomi arba ištremiami, jų vaikai (našlaičiai) ištremiami į Sibiro kazokų gyvenvietes ir surusinami. Nuostolių padarytų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystėms žemėms iki šiol niekas nepaskaičiavo ir neįvertino.
1864 metais Mažojoje Lietuvoje vokiečių valdžia uždraudžia lietuviškas mokyklas. Didžiojoje Lietuvoje Maskoliai (rusai) uždraudžia ne tik mokyklas, bet ir lietuvišką raštą lotyniškomis raidėmis. Vokietijos ir Rusijos (Maskovijos) imperijų monarchai, glaudžiai tarpusavyje bendradarbiaudami, tarsi susitarę pradėjo Lietuvių tautos genocidą ir intensyvią germanizaciją bei rusifikaciją.
Už prigimtines žmonių teises reikėjo kovoti.
Didžiojoje Lietuvoje šiam darbui vadovauti ėmėsi Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) – blaivybės sąjūdžio steigėjas. Šis judėjimas buvo tylaus pasipriešinimo maskoliams išraiška. Panašaus pobūdžio neginkluotas pasipriešinimas vyko tik Indijoje (1916-1947) vadovaujamas M. Gandi.
Mažojoje Lietuvoje darbo ėmėsi nedidelės sorbų tautos sūnus, Getingeno universiteto filosofijos daktaras Jurgis Zauerveinas-Girėnas (1831–1904), kuris atvykęs į Mažąją Lietuvą Klaipėdoje, Martyno Šerniaus (1849–1908) redaguojamame laikraštyje „Lietuviška ceitunga” 1882 m. iškėlė mintį, jog saugant tautiškumą ir kovojant prieš Lietuvos rusifikavimą ir germanizavimą, lietuvių šviesuoliai turėtų burtis į kultūrines draugijas, leisti tautinius laikraščius. Šios idėjos paskatintas dr. Jonas Basanavičius (Basanis) (1851–1927) dar tais pačiais metais Adomo Einaro (1842–1906) Tilžėje leistame laikraštyje „Naujasis keleivis” išspausdino publikaciją „Lietuvių mokslo draugystė”, kurioje pritarė Jurgio Zauerveino-Girėno minčiai. Netrukus tartas Jurgio Zauerveino-Girėno žodis tapo kūnu, nes pasirodė pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas nelegalus, pasaulietinio turinio laikraštis ,,Aušra“, 1883-1886 m. ėjęs Mažojoje Lietuvoje.
Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto studentas Vincas Kudirka skaitė dr. Jono Basanavičiaus redaguotą laikraštį ir braukė ašaras. Sulenkėjusį studentą „Aušra” prikėlė naujam gyvenimui. Vincas Kudirka prisiekė dirbti savo giminės ir tautos labui. Jurgio Zauerveino-Girėno idėja pagimdė būsimąjį „Varpo” redaktorių ir Tautinės Giesmės, tapusios mūsų valstybės himnu, autorių. Skaitė „Aušrą” ir Ragainės mokytojų seminarijos seminaristas Vilius Storosta (1868–1953), bet „Aušra” tuomet jaunuolio dar nepalietė, nes šis pernelyg giliai buvo „įbridęs“ į Dievo vietininko žemėje – Kaizerio – garbinimą. Nuo pirmojo „Aušros” numerio pasirodymo būsimojo Vydūno tautinei brandai prireikė net šešiolikos metų. Ir visą tą laiką Vilius Storasta susidurdavo su Jurgio Zauerveino-Girėno visuomeninė lietuviška (lituanistinė) veikla. Su Jurgiu Zauerveinu-Girėnu Vilius Storosta pirmą kartą susitiko 1891 m. mokytojaudamas Kintų pradinėje mokykloje. Netrukus Vydūnas tampa žiburiu Mažajai Lietuvai.
Prasideda knygnešių judėjimas. Iš Mažosios Lietuvos (Prūsijos) į Lietuvą įvežamos knygos, žurnalai, maldaknygės. Pradeda formuotis tautinės Lietuvos idėja. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arba Lenkų – Lietuvių bendros valstybės idėja genocido akivaizdoje nuslopsta.
1900 – okupuotuose Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėse Maskvos valdžia toliau tęsia genocidą. Žmonės norėdami išvengti persekiojimų keliasi gyventi į kitas vietas – prasideda emigracija. Šiandien daugiau nei 800 000 Jungtinių Amerikos piliečių savo šaknis sieja su 1900 metų pabėgėliais iš Lietuvos Kunigaikštystės.
Didysis Vilniaus Seimas
1905 Maskolių arba Rusijos Imperijoje (,,tautų kalėjime“) prasideda sumaištis.
1905 metų spalio – lapkričio mėnesiais į Vilnių, miesto salėje (dabartinė Nacionalinė filharmonija), susirenka 2000 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos) atstovų. “Visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo išrenkamas organizacinis Komitetas. Šiame Seime po ilgų ginčių vienbalsiai priimti nutarimai:
Toliau priimti nutarimai ir apie padėtį Lietuvoje ir Rusijoje, apie būdus atsikovoti ir įtvirtinti laisvę, apie savivaldą valsčiuose, mokyklas ir bažnyčią.
Didžiausiu Lietuvos prieš įvardijama Rusijos (Maskovijos) vyriausybė.
Jonas Basanavičius prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusias raudono lauko vėliavas, LDK vėliava atrodė nepriimtina. Kiti Seimo nariai nepritarė LDK vėliavos atkūrimui vien todėl, jog Vytis raudoname lauke visada buvo laisvos valstybės vėliava, o ne autonominio krašto ženklas. Todėl nuo vėliavos atkūrimo buvo susilaikyta.
1905 m. lapkričio 5(18) d. šis reikalavimas įteikiamas Rusijos premjerui S.J. Vitei. Tai pirmas viešas ir teisinis Lietuvos Seimo reikalavimas. Lapkričio 9(22) d. Memorandumas įregistruotas Rusijos Ministrų Tarybos kanceliarijoje.
Grįžę namo Seimo delegatai, vykdydami nutarimus, daugelyje Lietuvos vietų pakeitė valsčių pareigūnus lietuviais, todėl valsčių administracija pasikeitė iš esmės ir nustojo vykdyti rusų valdžios nurodymus, iš mokyklų pašalino rusų mokytojus, taigi mokyklos atlietuvėjo. Tačiau okupacinė Rusijos valdžia greitai atsipeikėjo ir daug Seimo nutarimų vykdytojų susodino į kalėjimus, privertė slapstytis arba bėgti į kitas valstybes. Prasidėjo okupacinės valdžios represijos, kurios tęsėsi iki pat I pasaulinio karo pradžios.
1914 m. rugpjūtis. Prūsijoje Tannebergo mūšyje, Rusų imperijos armija patiria lemiamą pralaimėjimą Vokietijai.
1915 m. rugsėjo 18 d. vokiečių kariuomenės daliniai įžengė į Vilnių. Sukurdami Militaerverwatung Litauen-Kurland kraštą. Basanavičiaus raginami, Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės gyventojai toliau kovojo už savo teises.
1916 m. Vokiečiams pradėjus persekioti Vilniaus Seimo veikėjus, buvo sulaikytas ir Basanavičius. Paklaustas, kokių politinių pažiūrų esąs, jis atvirai pareiškė priklausąs taktiškajai lietuvių demokratų partijai ir įsitikinęs, kad pagaliau Lietuvai pavyksią atstatyti savo nepriklausomą valstybę su didžiuoju kunigaikščiu priešakyje.
1917 metų vasario revoliucija Rusijoje. Carinės arba Imperinės Maskovijos (Rusijos) pabaiga. Rusiją valdyti pradeda Dūma.
1917 m. rugpjūčio mėn. 1 d. likusiems Vilniaus Seimo nariams pasisekė sušaukti negausų susirinkimą iš 5 vilniečių ir 16 apskričių atstovų. Šie išrinko Vykdomojo Komiteto biurą: A. Smetoną, J. Šaulį, kun. Stankevičių, M. Biržišką, P. Klimą. Šiam būriui pavyko išsirūpinti leidimą surengti Vilniaus konferenciją.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. prasideda Vilniaus konferencija. Į ją atvyksta 214 delegatų. Konferencija tęsėsi 5 dienas. Su pakilia nuotaika visa konferencija, Jonui Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą etnografinėse (Kauno, Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijos) sienose. Ši nuostata pasiūloma A. Smetonos: „…dabar mes norime nepriklausomybės. Bet kokia ta nepriklausoma Lietuva? Dabar sakoma etnografinė. Bet tai nevienodai suprantama. Vieni gubernijas; kiti pamatan stato tik vartojamos kalbos principą; yra kurie nori priplakti ir kaimynines tautas, bet kurias? Tikriausias išrišimas yra etnografinis – tautinis…, nes Lietuva, kaip parodė tyrinėjimas, ,,yra aiškiai lietuviškas kraštas“.
1917 m. lapkričio 6 d. Brest-Litovske (Lietuvių Brasta) tarybų Rusijos atstovai Leninas ir Trockis pasirašė paliaubų sutartį su Vokietija. Šioje sutartyje buvo pažymėta, kad 1918m. sausio mėn. Lietuvos Brastoje bus pasirašyta Vokietijos – Rusijos taikos sutartis. Vienu iš Vokietijos ir tarybų Rusijos ginčų objektu tapo Vokiečių okupuotos žemės. Jų tarpe ir Lietuva. Rusijoje įkuriama Komunistinė vyriausybė.
1917 m. lapkričio 29 d. Vokietijoje buvo pripažinta politinio apsisprendimo teisė Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos gyventojams.
1917 m. gruodžio 11 d. Po sunkių derybų su Vokietijos kanclerio atstovu ir karo vadovybe, Lietuvos Taryba paskelbia pareiškimą, kad ji yra įgaliota lietuvių tautos ir, Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra kada nors buvę su kitomis valstybėmis, pasižadėdama bendradarbiauti su Vokietija.
1917 m. gruodžio 7-22 d. Bolševikų pergalė (revoliucija) Rusijoje. Rusijoje prasideda pilietinis karas. Rusijoje ir jos okupuotose kraštuose įvedama komunistinė diktatūra.
1917 gruodžio 29 d. Vokietijos kancleris Grafas Hertling’as Reichstage praneša apie Lietuvos Tarybos paskelbtą Lietuvos valstybės atkūrimą, pridurdamas – Vilnius bus atkurtos Lietuvos Karalystės sostinė.
1918 metų pradžia Lietuvos Taryba veda derybas su vokiečių administracija, kuri pradžioje sutiko leisti skelbti Nepriklausomybę, tačiau su sąlyga, kad Lietuva ir Vokietija sudarys tvirtas ir amžinas sutartis dėl karinio bendradarbiavimo, dėl muitų, susisiekimo ir pinigų. Tačiau vėliau ji leido Lietuvai atsiskirti tik nuo kitų valstybių, bet ne nuo Vokietijos, sudarant su ja tvirtą sąjungą. Vyksta aršūs ginčai ir pokalbiai Lietuvos Taryboje, siūlomi ir priiminėjami įvairūs kompromisiniai sprendimai. Tačiau šie sprendimai dalies Tarybos narių netenkino. Kaip pavyzdį paminėsiu 1918 m. sausio mėn. pasiūlytas dvi rezoliucijas, kurioje vienoje buvo sakoma, kad Lietuva „yra išėjusi iš Rusijos sąstato ir laiko save nepriklausoma valstybe”, kurioje „Valstybės pamatus ir santykius su kaimynais nustatys Steigiamasis Seimas”. Rezoliucijas priėmus tik 12 balsų, 5 prieš ir 3 susilaikius, Tarybos nariai: Kairys, Narutavičius, Vileišis iš Tarybos atsistatydino, vėliau prisijungė M. Biržiška, net ir Tarybos pirmininkas A. Smetona pareiškė atsistatydinąs. Ginčiai tęsėsi iki Vasario 15 d.
1918 sausio 4 diena. Lietuvių Brastoje (Brest Litovsk’e) Vokiečiai – Rusai pradeda taikos derybas. Trockis atsisako pripažinti Baltijos valstybių nepriklausomybę, reikalaudamas, kad tai būtų patvirtinta visuotiniu gyventojų balsavimu.
1918 m. sausio 10 d. įkuriama Dono respublika.
1918 m. sausio 28 d. Ukraina paskelbia nepriklausomybę.
1918 m. vasario 10 d. Trockis skelbia karo pabaigą su Vokietija, tačiau taikos sutarties su ja nepasirašoma.
1918 m. vasario 15 d. Lietuvos Taryba atsisako nuolaidų Vokietijai, tada į Tarybą sugrįžta iš jos išstoję nariai, buvo bendrai sutarta dėl teksto, kuris ir buvo priimtas Vasario 16 dieną ir vadinamas nuo tol Vasario 16 d. aktu.
Lietuvos taryba keitė savo pavadinimus. 1917 po Vilniaus konferencijos išrinkta krašto taryba savo pavadinimus keitė santykinai pagal Lietuvos pasistūmėjimo lygį nepriklausomybės link, tai yra nuo 1917.09 iki gruodžio 11 ji vadinosi Krašto Taryba, nuo 1917 gruodžio 11 iki 1918 lapkričio 3d. ji vadinosi Lietuvos Taryba, o 1918 lapkričio 3d. iki 1920.06.15 ji vadinosi Lietuvos Valstybės taryba.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba istorinėje sostinėje Vilniuje, Didžiojoje gatvėje Nr. 30 (dabar Pilies g. Nr. 26), 12 val. 30 min. vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas
Lietuvos nepriklausomybės aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Dokumentas pasirašytas Vilniuje, Pilies g. 26, po to kai dr. Jonas Basanavičius rado kompromisą tarp dešinesnių ir socialdemokratinių pažiūrų politikų. Šiuo metu čia veikia Signatarų namų muziejus – Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas. Po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvą toliau valdė vokiečiai. Jie reikalavo, kad Lietuvos Taryba paskelbtų amžinąją sąjungą su Vokietija, tačiau, lapkritį Vokietijoje kilus revoliucijai, Lietuva liko neprijungta prie Vokietijos ir Lietuvos nepriklausomybė buvo galutinai pripažinta. Sovietų Rusija nepriklausomybės aktą pripažino 1920 m. liepos 12 d., pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį.
Signatarai
Vasario 16-osios akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, o pasirašė 20 tarybos narių:
